Kai žmonės pirmą kartą išgirsta apie Y.O.D.O., dažnai galvoja tik apie tai, kas vyksta po mirties. Bet Y.O.D.O. niekada nebuvo sukurta vien pabaigoms. Ji sukurta kasdienėms tyloms tarp jų.
Nes ryšys gyvenime svarbus lygiai taip pat, kaip ir palikime.
Buvimas mažose tylose
Visi kartais nutylame. Būname užsiėmę, išsiblaškę, prislėgti. Dienos prabėga be žinutės ar skambučio. Paprastai tai nieko nereiškia. Bet kartais tyla yra signalas.
Y.O.D.O. yra šalia tomis akimirkomis. Su švelniais Check-in jūsų ratas įspėjamas, jei kažkas negerai. Praleistas paraginimas gali paskatinti draugą paskambinti, brolį parašyti, kaimyną pasibelsti į duris. Tai ne apie bendravimo pakeitimą. Tai apie užtikrinimą, kad tyla niekada neslėptų rūpesčio poreikio.
Paguoda per atstumą
Šiandien šeimos dažnai išsibarsčiusios. Draugai persikelia į kitus miestus ar net žemynus. Socialiniai tinklai mus informuoja, bet ne visada pastebi tylos akimirkas. Y.O.D.O. pastebi.
Ji nutiesia tiltą per laiko juostas ir sienas. Jei jūs tylite, jūsų žmonės tai žinos. O jei jie tyli, žinosite ir jūs.
Ne apie krizę. Apie rūpestį.
Y.O.D.O. nėra pagalbos krizių tarnyba. Ji čia ne tam, kad pakeistų gydytojus, konsultantus ar skubią pagalbą. Tai, ką ji siūlo, yra paprasčiau: nuraminimas. Pastovus Check-in ritmas, tyliai sakantis: „esi pakankamai svarbus, kad būtum pastebėtas.“
Tas nuraminimas gali padaryti didžiulį skirtumą vienam gyvenančiam žmogui, draugui, išgyvenančiam sunkų laikotarpį, ar šeimai, kurią išretino atstumas.
Pirmiausia gyvenimas, palikimas paskui
Taip, Y.O.D.O. pristato žodžius po mirties. Bet prieš tą akimirką ji pristato kažką ne mažiau svarbaus: buvimą gyvenime.
Ji išlaiko mus susietus, kai tyla užsitęsia per ilgai. Ji pasirūpina, kad žmonės, kuriems rūpime, žinotų, kada įsitraukti. Ir ji suteikia ramybę, kad mums nereikės prašyti pagalbos tomis akimirkomis, kai jos galbūt labiausiai reikia.